Vis daugiau jaunų žmonių Lietuvoje (bent jau mano aplinkoje) atranda sodybų teikiamus malonumus ir pavargsta nuo didmiesčių triukšmo ir kamščių. Ypatingai jaunos šeimos, siekiančios kad jų vaikai praleistų kuo daugiau laiko gamtoje ir mažiau prie ekranų. Neseniai ir mano mama įsigijo sodybą su vaismedžių ir uogų sodu. Sodyboje buvo ir keli seni bičių aviliai, tačiau jau apleisti, be bičių. Jų laikymą visada įsivaizdavau kaip labai sudėtingą ir daug gremėzdiškos įrangos reikalaujančią veiklą. Visgi, internete kažkada mačiau modernius srautinius avilius, kurie medaus išgavimo procesą supaprastina iki medaus kranelio iš avilio atsukimo. Turint galimybes, nusprendžiau pasidomėti daugiau.
Pirmas dalykas kuris krito į akis - medaus statistika ES. Apie 60% medaus Europa importuoja iš Kinijos, kur medus gaminamas iš dirbtinių saldiklių ir koncentrato. Kaip medaus mėgėją, tokie faktai stipriai suneramino ir sustiprino norą pačiam pasigaminti (su visa pagarba bitėms) natūralaus medaus.
Antras svarbus argumentas - bičių kuriama pridėtinė vertė žemdirbystei ir ekosistemai, kurios rezultatas - maistas ant mūsų stalo. Jei tik skirdamas dalį savo laisvalaikio galėčiau prisidėti prie bičių skaičiaus augimo, taip ir padaryčiau.
Galiausiai, turiu tris vaikus ir daugiausiai laisvo laiko (kurio turiu nedaug) skiriu jiems. Jei dar reiktų augintinį vedžioti, vežti pas daktarus, nuolat pirkti maisto ar galvoti kur jį palikti kai šeima keliauja atostogauti - laiko vaikams turėčiau dar mažiau. Sutinku kad tokie augintiniai kaip šunys vaikams ugdo atsakomybę, šunį jau turėjom. Deja, pasirodė kad dukra alergiška šunims todėl teko su juo išsiskirti. Laimei, įsitikinau kad bitės taip pat ugdo atsakomybę ir teikia nemažiau džiaugsmo nei kiti gyvūnai, o laiko priežiūrai beveik visai nereikalauja.
Taip mūsų sodyboje atsirado naujas kolektyvinis intelektas - naminių bičių šeima.
